Pratarmė

    - Kaktusai žydi? Na, ką Jūs! Juk tai nepatrauklūs dygūs augalai. - Dar visiškai neseniai tekdavo girdėti panašių pokalbių nuotrupas. Mat, beveik lig šiol mūsų krašte kaktusai - botanikos sodų ar kolekcionierių monopolija. Jeigu jų ir pasirodo gėlininkų mėgėjų kioskuose, eksponuojami be pavadinimų, nėra didelio pasirinkimo, o apie sėklų įsigijimą ir kalbos nėra. Tačiau gėlių parodos, straipsniai periodikoje gana plačiai supažindina visuomenę su šiais savotiškais floros atstovais. Na, o susipažinus su šiais augalais, sunku likti abejingu - sužavi jų nepaprastumas. Štai jie stovi išsirikiavę, pasitempę kaip gerai apginkluoti viduramžių kariai: vieni su ietimis, kiti su kardais, dar kiti - su kalavijais. Kai kurie užsimaskavę švelniais pūkeliais - taip ir maga juos paglostyti. Tačiau - atsargiai! Paliesi, ir įlįs rakštis, kaip žvejo kabliukas, kurią sunku pašalinti...
    Bežiūrint į tokią "armiją", nejučiomis kyla klausimas kam reikia kaktusams tokio "apsiginklavimo"? Atsakymo tenka ieškoti gamtinėse sąlygose, kuriose kaktusai auga savo tėvynėje.
    Šie augalai - ryškus pavyzdys, kaip aplinkos veikiami kinta tiek augalų forma, tiek ir atskirti organai. Keičiantis klimatinėms sąlygoms, amžių bėgyje kaktusai keitė savo sandarą ir įgavo gynybinį apdarą. Pakito ir organų įprastinė funkcija: žalias stiebas atlieka lapų vaidmenį, kaktusai netenka lapų - jų dalys virsta ginamuoju apvalkalu ir dygliukais. Šią hipotezę patvirtino dar ir šiandien turinti lapus peireskija (Peireskia) - kaktusų gentis, auganti drėgnesniuose rajonuose.
    Įdomu, kad, patekę į drėgną aplinką, zigokaktusas (Zygocactus), epifilium (Epiphyllum), ripsalis (Rhipsalis) nebesugebėjo vėl išauginti lapų, bet pakeitė savo stiebus taip, kad jie tapo panašūs į lapus. Visi jie yra epifitiniai augalai, auga ant medžių kamienų ir šakų, kelmuose, uolose, maitinasi ten besikaupiančiomis pūvančiomis organinėmis atliekomis, iš atmosferos patenkančiomis mineralinėmis dalelytėmis ir drėgme.
    Tačiau šie augalai - ne parazitai: medžiams, ant kurių jie auga, žalos nedaro. Beje, šie kaktusai auga medžių pavėsyje, todėl ir kambario sąlygomis auginamus tokius augalus reikia apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių.
    Dauguma kaktusų yra kilę iš sausringos karštosios Amerikos žemyno juostos. Prisitaikius augti šiose sąlygose, išsivystė savitas, tik šiai šeimai būdingas, sultingų, storais stiebais belapių augalų tipas. Analogiškų augalų yra ir kai kuriuose kitose šeimose, paplitusiose kitų pasaulio dalių karštose, sausringose vietovėse. Pavyzdžiui, sultinga karpažolė (Euphorbia) ir alijošius (Aloe) auga Pietų Afrikoje, agava - Centrinėje Amerikoje. Dėl mėsingos ir sultingos stiebo sudėties šie augalai gavo ir mokslinį pavadinimą - sukulentai (succus - sultys, lentus - ilgalaikis). Būdingas jų požymis - gebėjimas kaupti ir ilgai išsaugoti savo audiniuose didelį kiekį drėgmės. Bet reikia žinoti, kad kiekvienas kaktusas - sukulentas, tačiau ne kiekvienas sukulentas - kaktusas.
    Kartais sutinkami įdomios ir labai savotiškos formos stiebų vadinamieji skiauterėtieji kaktusai. Jų stiebų savotiškumo priežastis iki šiol neišaiškinta. Tokie kaktusai gražūs savo fantastiška forma ir labai dekoratyvūs, bet juo dažniausiai tenka skiepyti, nes iš šaknų jie blogai auga.
    Didelis kaktusų privalumas, palyginus juos su kitais kambariniais augalais, - lengvas jų dauginimas vegetatyviniu būdu, galimybė įšaknidinti nedidelius stiebo gabalėlius, atskiras ataugėles.
    Kaktusai - išimtinai Amerikos kontinento augalai. Jie auga nuo Magelano sąsiaurio iki Kanados. Į kitas pasaulio šalis atvežė keliautojai. Kartais. Patekę į ypač palankias sąlygas, kaktusai ima neapsakomai greitai daugintis, virsta pavojinga piktžolė. Taip įvyko, opunciją atvežus į Australiją. 1920 metais opuncijos čia jau buvo užėmusios 24 mln. hektarų dirbamos žemės ir kas metai užimdavo dar po 4 mln. ha. Tik biologiniu kovos būdu (iš Meksikos atvežtu kenkėju Cactoblastis cactorum) pavyko išnaikinti šį piktžole tapusį kaktusą ir sugrąžinti jo užimtus milijonus hektarų derlingos žemės.
    Afrikoje, Madagaskaro ir Ceilono salose auga ripsalis (Rhipsalis cassytha Gaertn.). Į šias vietoves kaktusai pateko, matyt, žiloje senovėje. Kai kurios kaktusų rūsys auga Viduržemio ir Juodosios jūrų pakrantėse.
Beveik 150 metų Nikitino botanikos sode kultivuojamos opuncijos (Opuntia humifusa Raf.), kita opuncija (Opuntia phaecantha v. camanchica Bord.) plačiai paplitusi Kryme.
    Kanadoje augančios opuncijos (Opuntia missuriensis) atsparios šalčiui, sulaukėjusio jos paplitusios net Pietų Vokietijos kalnų šlaituose. Įvairiausių kaktusų rūšių turtingiausios Argentina, Brazilija, Paragvajus, Urugvajus, Bolivija, beveik visa Andų kalnų grandinė (Perų, Čilė) ir žinoma, Meksika, kurioje kaktusai - būdingiausias landšafto augalas. Kaktusas pavaizduotas netgi valstybiniame Meksikos herbe (1 pav.).
    Kaktusai iš šių kraštų būdavo išvežami didžiuliais kiekiais, bet vėliau, norint išvengti visiško kai kurių rūšių išnaikinimo, išleistas įstatymas, draudžiantis niokoti šiuos augalus.
    Pirmuosius kaktusus į Europą atvežė Kolumbo bendrakeleiviai. Pamažu vis daugiau ir daugiau sėklų, ataugų atkeliaudavo per okeaną, vis daugiau gėlininkų susidomėdavo šiais augalais.
    Literatūroje kaktusai pirmą kartą minimi 16 amžiaus viduryje.