Jei kaktusai teisingi prižiūrimi, jie beveik niekada nesuserga. Kenkėjai nepuola sveikų, neišsekusių augalų.
Jei augalai pavasarį ilgai neprabunda, nepradeda sparčiai augti, jų šaknys dažniausiai būna pažeistos. Priežasčių būna įvairių: šaknis gali žūti dėl maisto ar drėgmės trūkumo. Gali pakenkti ir drėgmės gausumas. Jei pradeda džiūti viršutine augalo dalis, ji deformuojasi, atsiranda raudonos dėmės, vadinasi, kaktusą pažeidė rūdys. Žemutinės kaktuso stiebo dalies audinių sukamštėjimas - normalus senatvės požymis. Kartais senatvė prasideda per anksti, kai augalui nuolat stinga šviesos, jis neteisingai tręšiamas ir pan.
Labai pavojinga ir dažnai pasitaikantis kaktusų liga - puvinys (Phytophtora cactorum). Ši liga pažeidžia šaknų kaklelį ir stiebą. Ji atsiranda dėl drėgmės gausumo, esant žemai temperatūrai. Laiku pastebėjus puvinį, galima viršutinę stiebo dalį nupjauti iki sveiko audinio ir ją įskiepyti į kitą kaktusą arba panaudoti dauginimui audiniais. Jei puvinys išplito visame kaktuso stiebe, išgelbėti augalo negalima. Žemę, kurioje jis augo, reikia išdeginti, vazonėlį išdezinfekuoti (išvirinti su kalcinuota soda).
Daugiausia paplitęs kenkėjas - maždaug 2 mm ilgio kaktusinis miltuotasis skydamaris (Pseudococcus maritimus). Jį sutraiškius, išsiskiria raudonas skustis. Kiaušinėlius jis deda į lyg iš vatos susuktus kamuoliukus. Turėdamas apsauginius pūkelius, jis nebijo vandens. Kovojant su skydamariu, užkrėstos augalo vietas patepamas spirite pavilgytu minkštu šepetėliu. Galima naudoti denatūratą arba odekoloną.
Pats pavojingiausias kaktusų kenkėjas - raudonoji erkutė (Tetranychus telarius). Tik nereikia jos painioti su raudonuoju voreliu, kuris kaktusams yra naudingas. Ten, kur pastebimas raudonasis vorelis, erkučių nebus. Raudonoji erkutė vos pastebima paprasta akimi (0,25 mm). Pamažu judėdama, ji įsisiurbia į stiebo odą ir ją sužaloja, palikdama nelygiais pilkšvai rusvas dėmes. Paprastai, tik pastebėjus padarytą žalą, per padidinamąjį stiklą pavyksta aptikti šį kenkėją. Dauginasi erkutės labai greitai ir per kelias savaites gali pražudyti visą kolekciją. Pirmiausia ji užpuola hamecereusus silvestra ir rebucijas. Todėl, atidžiai tikrinant minėtus kaktusus, galima išvengti šio kenkėjo paplitimo. Jei šių rūšių kaktusų kolekcijoje nėra, erkutė puola ir kitus kaktusus. Ją gali atnešti vėjas pro atdarą langą. Palankios sąlygos šiam kenkėjui plisti - sausas oras. Todėl vasarą rekomenduojama kaktusus dažnai purkšti vandeniu, o kovojant su erkute, galima purkšti sulfonatinio esterio suspensija (1,5 g 1 litrui vandens), tiofoso tirpalu (15 - 20 lašų 1 litrui vandens). Kadangi šie chemikalai žmonėms kenksmingi, kambario sąlygomis geriau naudoti degutinio muilo tirpalą (10 g 1 litrui vandens) arba česnako antpilą (50g susmulkinto česnako sudėti į butelį ir užpilti 350 g vandens. Sandariai užkimšus, palaikyti 5 dienas tamsioje vietoje. 1 litrui vandens imama 30 g antpilo). Fitoncidinė citrusinių žievės savybės pražūtinga kenkėjams, todėl kai kurie gėlininkai pataria purkšti kaktusus tokiu antpilu: 100 g džiovintų citrusinių žievelių, užpiltų 1 litru šilto vandens, laikyti šiltoje, tamsioje vietoje sandariai užkimštame butelyje 3 dienas. Šituo antpilu ne tik purkšti kaktusus, bet ir laistyti žemę vazone.
Kaip jau minėjome, šį pavojingą kenkėją dažnai pastebimi tik po to, kai jau nebegalima išgelbėti jo sužalotų augalų. Todėl rekomenduojama kelis kartus per metus profilaktiškai nupurkšti minėtomis priemonėmis visą kaktusų kolekciją. Purkšti ar tepti spiritu geriausia vakare, nes dieną saulės spinduliai gali patepus augalus apdeginti.
Ypač sunku kovoti su šaknų spragšiais (Elateridae). Jų lervos būna prikibusios prie šaknų žemėse. Juos atpažinti galima, tik iškėlus augalą iš žemių. Pastebėjus kenkėją, tas žemes reikia išdeginti, o šaknis nuplauti tekančia vandens srove ir patepti spiritu arba perplauti minėtų nuodingųjų chemikalų tirpalu. Vazonėlius išdezinfekuoti ir po savaitės patikrinti, ar kenkėjas tikrai žuvo.
Opuncijas, cereusus ir echinopsius puola skydamaris. Jaunas jis būna judrus, suaugęs - nepaslankus, prisisiurbęs prie augalo, slepiasi po 1 - 2 mm skydu. Po šiuo skydu jis deda kiaušinėlius ir dauginasi. Nugrandžius skydą, reikia tuoj pat apipurkšti augalą chemikalais, nes paprasta akimi vos įžiūrimi jaunikliai gali pasklisti po visą augalą.
Sliekai apskritai nekenksmingi, bet vazoninėse kultūrose jie nepageidautini. Atsikratyti jų galima, įstačius vazoną su augalu į šiltą (25°C) kaštonų nuovirą. Išlindę į žemės paviršių sliekai surenkami rankomis.
Jeigu saulės apšviečiamoje pusėje ant kaktusų atsiranda geltonų dėmių, tai, greičiausiai, apdegimas, kurio pašalinti jau nebegalima. Kad augalas dar daugiau neapdegtų, jis pridengiamas.
Apvalios ar ovalios formos raudonai rusvos, geltonais kraštais dėmės, kurios išdžiūsta ir iškrinta, atsiranda dėl grybelinės ligos - fuzariozės (Fusarium miniliforme). Ligos apimtos vietos išpjaustomos ir sudeginamos, peilis ir rankos dezinfekuojami. Kas dvi savaites augalas apipurkščiamas 1% Bordo tirpalu.
Visas augalas pagelsta, perdaug gausiai laistant. Dažniausiai sužalojamos šaknys. Augalas išimamas iš vazono, sužalotos šaknys pašalinamos, apiberiamos trinta medžio anglimi, o stiebas įšaknijamas kaip audinys.
Permatomos, stikliškos dėmės, vėliau įgaunančios rūdžių spalvą, dažniausiai atsiranda ant opuncijų nuo pernelyg drėgno oro arba skersvėjo. Dažnai vėdinant, augalas užsigrūdina (skersvėjo vengtina). Ši liga neužkrečiama.
Giliai geltonos džiūvančios dėmės dažniausiai pastebimos ant opuncijų ir epifiliumų. Neperpuvusios žemės mišinys, kuriame trūksta kalio, - šios ligos priežastis. Tokiu atveju nedelsiant keičiama žemė.
Opuncijos susiraukšlėja nuo azoto pertekliaus žemėje. Patikrinus, ar šaknys sveikos (esant reikalui - persodinama), atsargiai laistoma, augalus statomas į šviesią vietą.
Inspektuose esantiems kaktusams kenkia dirvinis šliužas ir sraigės. Kenkėjus galima išgaudyti į išskaptuotas bulves, išdėliotas pjūviu į apačią, po kuriomis slepiasi tamsą mėgstantys kenkėjai. Be to, sraiges galima surinkti rankomis, naktį pasišviečiant kišeniniu žibintuvėliu.
Amarą dažniausiai lydi skruzdėlės. Jos daro kaktusus, apgrauždamos kuokelius ir iš saldžių vaisių ištraukdamos sėklos. Išgaudyti jas galima cukraus tirpale pamirkyta kempine, į kurią jos sulenda. Skruzdėles atbaido ir šviežių pomidorų lapų kvapas.
Kiekvienas kaktusininkui reikia žinoti, kad naujai įsigyto kaktuso negalima statyti į kolekciją. Pirmiausia reikia jį profilaktiškai apipurkšti anksčiau minėtomis priemonėmis. Tik visiškai įsitikinus, kad kaktusas sveikas, nepastebėjus jokių kenkėjų, jį galima statyti prie litų augalų.
